Vejų įrengimas ir priežiūra

 
Ne paslaptis, kad gražiai tvarkomų sodybų pagrindas- išpuoselėta ir prižiūrėta veja. Graži šviesiai žalia vejos spalva ramina, lyg minkštas kilimas žolynai traukia pailsėti. Tai sodo pagrindas, apjuosiantis lysves, rožių krūmus, dekoratyviuosius medžius. Kartu tai - ir natūralus fonas, ir kontrastas ryškioms žiedų spalvoms. Žolinė danga labai svarbi sodo mikroklimatui sukurti. Karštą vasaros dieną vejos paviršiaus temperatūra - 5 -7 °C žemesnė nei plikos dirvos, o nuo grindinio, juo labiau asfalto, skiriasi iki 17 °C. Be to, žolė, kaip ir visi augalai, gamina deguonį, garina vandenį, todėl oras sode tampa gaivesnis.
Kuo didesnis vejos plotas, tuo erdvesnis atrodo ir pats sodas. Tuo galima pasinaudoti ir apgauti stebėtoją - priklausomai nuo vejos formos, sodas atrodys platesnis ar siauresnis, trumpesnis ar ilgesnis, o vietos kitiems augalams nesumažės.
Žalia pievutė dažnai tampa įvykių centru: čia verda gyvenimas - rengiami piknikai su draugais, ilsimasi, žaidžia vaikai ir suaugusieji. Todėl geriau rinktis ne bet kokią, o tokiam "darbui" pritaikytą veją.
Pačiuose gražiausiuose, reprezentaciniuose plotuose reikalinga lygi lyg sušukuotas kilimas veja. Čia jau niekas nebėgioja ir nežaidžia, gali augti labai rūpestingai prižiūrima, dažnai pjaunama žolytė. Natūralios gamtos mylėtojams išpuoselėta ir vienoda veja atrodo per daug nenatūrali. Tokiems tinka paprasta veja arba žydinti pievutė. O jei prireiktų patogiai pereiti per sodą, užtektų žoliapjove padaryti taką.

Pagrindo paruošimas 


Gražią veją įrengti yra sunkus ir ilgas darbas. Vejos kokybė priklausys pirmiausia nuo dirvos paruošimo. Vejų žolių šaknys išsidėsto dirvožemio slioksnyje iki 15 cm, tačiau storesnis armuo užtikrina didesnį maisto medžiagų kiekį, geresnį aprūpinimą vandeniu ir galimybę išsivystiti stipresnėms žolių šaknims. Tokiomis sąlygomis susiformuoja gražesnė ir tankesnė veja, ją lengviau prižiūrėti. Ant vejai numatyto ploto pagerinimui reikės užvežti juodžemio, jį išsklaidyti ir suarti. Po to dirvą reikės purenti, naikinti piktžoles, patręšti mineralinėmis ir organinėmis trąšomis. Dirvoje maisto medžiagų turi būti palyginti nemažai, nes, žolyną dažnai pjaunant, iš jos pašalinama daug azoto, fosforo ir kalio. Fosforo žolėms reikia jau pačioje augimo pradžioje, azoto – krūmijimosi metu, o kalio kiek vėliau. Dirvoje esančių maisto medžiagų kiekis priklauso nuo dirvos gamtinio derlingumo, tręšimo, meteorologinių sąlygų. Pavyzdžiui, sausros metu dirvose mažiau fosforo, o drėgnais metais – kalio. Suarta dirva paliekama 1-2 mėn. susigulėti. Susigulėjimo volavimu pakeisti negalima. Baigiamieji žemės paruošimo vejai darbai yra idealus išlyginimas ir suvolavimas. Paviršiaus lyginimui galima panaudoti ir sunkų metalinį strypą ar kopėčias, kuriomis kelioliką kartų įvairiomis kryptimis perbraukiama per dirvą. Lyginti ir purenti reikia nešlapią dirvą, kitaip nebus naudos. Išlyginta dirva 2-3 kartus suvoluojama.
Apie vietos tinkamumą žolių sėjai, rodo trys dalykai:
1. lygus paviršius;
2. dirvožemis smulkios struktūos, be akmenų, grumstų ar velėnos likučių;
3. dirvožemis reikiamo purumo ( einant per dirvą matyti pėdų atspaudai, o ne giliai įspaustos pėdos).

Sėja

Prieš sėjant reikia nustatyti :
1. dirvos būseną prieš pat sėją;
2. sėjos laiką;
3. sėjos gylį;
4. sėjos būdą;
5. priežiūrą po sėjos.

Sėjos laiką žolėms reikia parinkti tokį, kad visoms žolių rūšims pakaktų temperatūros drėgmės. Vejų žoles,  kaip ir visus augalus įprasta sėti pavasarį.Ypač svarbu pasėti, kol po žiemos dirvoje dar yra pakankamai drėgmė džiūvęs viršutinis sluoksnis. Tačiau per anksti į neįšilusią dirvą pasėtos sėklos dygsta labai lėtai, jas greitai ima stelbti sparčiau dygstančios ir augančios piktžolės. Ankstyva pavasarinė sėja  turi ir kitų trūkumų. Sėjos terminai dažnai verčia skubėti, todėl sėjama į prastai paruoštą, nesusigulėjusią ar nesuspaustą ir  blogai išlygintą dirvą. Vėliau, ypač sausą pavasarį, pasėtos žolės nesudygs, kol nesulis sodresnis lietus. Tik drėkinant dirbtiniu būdu galima paspartinti tuo laiku pasėtų sėklų sudygimą. Be to, vėlyvą pavasarį nemalonumų gali pridaryti ir stiprios liūtys.

Norint išvengti didelės skubos įrengiant vejas pavasarį, žoles patartina sėti antroje vasaros pusėje. Tuomet iki sėjos galima gerai paruošti dirvą ir sunaikinti piktžoles. Be to, vasaros pabaigoje paprastai dažniau lyja, o ir piktžolės želia lėčiau. Labai palankus periodas sėti žoles - nuo liepos pabaigos iki rugpjūčio vidurio. Sėti rugsėjo mėnesį nepatartina, nes iki rudens šalčių žolės nespėja išsikrūmyti ir blogai žiemoja. Pasėtos rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje, žolės gali sudygti ir bent kiek sutvirtėti, jei ruduo ilgas ir palyginti šiltas. Žoles galima sėti ir vėlų rudenį,  tik svarbu, kad jos iki šalčių nepradėtų dygti.

100 kv.m užsėti reikia 3-5 kg sėklos (tiksli norma nurodyta ant pakuotės). Greitam "tankios pievelės" efektui pasiekti sėklos normą galima padidinti iki 50 proc., bet vėliau pievelė labai sutankėja ir ima šusti. Labai svarbu sėklų įterpimo gylis. Per giliai įterptos sėklos praranda apie 50% daigumo. Gylis priklauso nuo sėklų dydžio. Smulkias sėklas (dobilų, miglių, smilgų) reikia įterpti 0,5-1,5 cm gyliu, o didesnes (svidrių, eraičinų) – iki 3 cm. Neleistina sėklas palikti neįterptas. Sėjant žoles geriausia apsiauti plokščiapadžiais batais, nes kitaip liks pėdsakai, kurie sugadins žemės paviršių ir veja taps nelygi. Sėti galima rankiniu būdu - rankomis, arba profesionaliai - naudojant specialias sėjamąsias. Sėdami rankomis pasirinkite sausą, ne vėjuotą dieną. Siekiant tolygiai išberti sėklą, siūlome skirtą sėklos kiekį išdalinti atitinkamiems, pagal seklos normą, dirvos kvadratams. Sėklas reikia padalinti į dvi dalis. Pusę išsėti einant skersai lauko, o kitą – išilgai. Pasėtos sėklos į dirvą įterpiamos grėbliu. Kad joms dirvoje užtektų drėgmės, dirvą po sėjos reikia suvoluoti. Sėklų sėjos norma įrengiant veją priklauso nuo rūšių sudėties, dirvos drėgnumo, sėjos laiko, žolių sėklų daigumo bei švarumo.

Nesėkite pievelės iš karto po stipraus lietaus, leiskite žemei pradžiūti. Sėklos pradeda dygti per 7-14 dienų. Jeigu jas išplauna lietus ar užpuola kitos negandos ir žolė suželia lopais, tušti plotai sėjami iš naujo (kai daigeliai sutvirtėja).
Drėkinimas

Norint, kad veja gerai dygtų, o po to lygiai augtų, reikalinga numatyti dirbtinį drėkinimą. Tam netoli turėtų būti vandens telkinys ar rezervuaras. Spręsti, ar reikalingas dirbtinis drėkinimas reikėtų pirmiausia iš daugiamečių kritulių kiekio stebėjimų, ypatingai vegetacijos metu. Prieš beriant sėklas, visas dirvos sluoksnis turi būti drėgnas. Sėkloms dygstant drėkinama dažnai, bet negausiai, smulkia (''rūko'') vandens srove. Reikėtų laistyti kas 2 - 3 dienas, apie 10 mm vandens per savaite. Vejai dygstant sausros metu reikia laistyti kiekvieną dieną. Geriausia veją laistyti ryte. Vėlesniu laiku, kai jau yra susidariusi tvirta velėna, stebėkite dirvos sluoksnį ir jeigu 2 - 3 cm dirvos sluoksnio yra sausas, tai yra tvirtas požymis to, kad reikia laistyti veją. Prisilietus prie žolės lapelių, jie linksta prie žemės ir neatsitiesia. Subrendusią veją laistykite retai, bet labai gausiai. Turi peršlapti visas maitinantis dirvos sluoksnis.

Tręšimas

Mineralinėmis trąšomis veją tręšti reikia sistemingai dėl to, kad dažnai pjaunama veja greitai jas sunaudoja. Anksčiausiai pievelės tręšiamos kovą-balandį, vėliausiai - rugsėjį (kalio ir fosforo trąšomis arba kompleksinėmis vejos trąšomis, skirtomis tręšti rudenį).
Labai daug priklauso nuo oro sąlygų - kada nutirpsta sniegas, pradžiūva žemė, šilta ar šalta. Jeigu balandžio pradžioje pievelė dar po sniegu, nėra prasmės barstyti trąšas. Svarbiausios augalams mineralinės medžiagos - azotas, fosforas ir kalis (NPK). Iš 5-10 cm paviršinio žemės sluoksnio, kur yra daugiau kaip 80 proc. žolių šaknų, mineralai išnaudojami arba išplaunami labai greitai, todėl jų atsargas reikia nuolat papildyti. Tręšiama vienanarėmis arba kompleksinėmis trąšomis. Labai lengvose žemėse vejas reikia tręšti dažniau, bet mažesnėmis trąšų normomis.
Tręšiant vienanarėmis trąšomis, azotinės trąšos išberiamos per 3-4 kartus (per metus apie 0,5 kg amonio salietros/10 kv.m). Kalio chloridas barstomas pavasarį ir rudenį, metinė norma - 0,3 kg/10 kv.m. Granuliuotas superfosfatas išberiamas rudenį (0,4 kg/10 kv.m). Amonio salietroje pusė azoto yra amoniakinis, lėtai absorbuojamas ir sunkiai išpjaunamas, o pusė - nitratinis, judrus ir greitai pasisavinamas. Šaltu lietingu oru nitratinis azotas nuplaunamas į gilesnius dirvos sluoksnius ir žolių šaknys jo nepasiekia. Amonio sulfate visas azotas yra amoniakinis. Jis sunkiai išsiplauna, bet lėčiau pasisavinamas. Be to, amonio sulfatas labai rūgština dirvą. Kalcio salietrą augalai labai gerai pasisavina, ji tinka papildomai tręšti. Superfosfatas tirpsta ir veikia labai lėtai, ypač jeigu sausa.
Kalis dalyvauja fotosintezėje, padeda vandeniui patekti į augalo ląsteles. Jeigu žolynams užtenka kalio, jie būna stangrūs, žali, lapeliai lankstūs, mažiau išgarina vandens. Kalio perteklius trukdo augalams įsisavinti kalcį ir magnį.
Netolygiai išbarsčius trąšas, veja pasidaro "lopiniuota". Ten, kur iškris daugiau azoto granulių, žolė išleis daugiau ūglių ir išretės. Tręškite saikingai – nuo azoto trąšų pertekliaus veja gali išdegti.
Veją paprasčiausia tręšti specialiomis kompleksinėmis trąšomis - jos subalansuotos, augalai jas lengviau pasisavina. Vienanarėmis trąšomis per sezoną veja tręšiama 3-5, o kompleksinėmis - tik 2-3 kartus. Tinkamai patręštos vejos atsparesnės sausrai, šalčiui, mindžiojimui ir ligoms už netręštas arba tręštas tik amonio salietra.
Bėda, kai pieveles užpuola samanos. Kai kuriose kompleksinėse trąšose yra geležies sulfato ar kitų geležies junginių. Geležis sunaikina samanas ir stabdo jų vystymąsi, o azotas skatina augti žolę, kuri tiesiog išstumia likusias samanas. Geležies sulfatas juodina trinkeles - užkritusias trąšų granules reikia nubraukti ant žemės. Kai kurios kompleksinės trąšos turi sudedamųjų dalių, kurios vejoje naikina ne tik samanas, bet ir piktžoles.
Mineralinėmis trašomis tręšiama visada veją nupjovus. Vėlai rudenį azotu tręšti veją venkite, kitaip susidaro palankios sąlygos vystytis ligai - snieginiam pelėsiui. Fosforas ir azotas naudojamas ir ruošiant dirvą sėjai.

Pjovimas

Pjovimo tikslas - gauti lygaus paviršiaus veją. Žolės aukštis turi atitinkti jos paskirtį. Laiku nenupjautas žolynas pagelsta, pasidaro nedekoratyvus.
Pjaunama kruopšciai ir be sustojimų. Pirmą ir antrą kartą veją reikia pjauti, kai greičiausiai augantys ųgliai pasiekia 8 - 10 cm (sportinėms vejoms) arba 6 - 8 cm (dekoratyvinėms, parkinėms, golfo vejoms). Pirmus du kartus žolė pjaunama iki 4 - 5 cm. Žolę reikia pjauti nelyjant. Kitaip sunku susitvarkyti su nupjauta žole. Jeigu oro salygos nepalankios, geriau palaukti kelias dienas. Prieš žiemą nepalikite nepjautos vejos. Naudokite vejapjovę su aštriais peiliais ir su nupjautos žolės surinkimo krepšiu.
Atolas skirtingu metu atželia nevienodai, todėl pavasarį ir vasaros pradžioje reikia pjauti dažniau, o per sausrą rečiau ir aukščiau.

Patarimai:
1. Nepjaukite vejos "ežiuku", nes pažeidžiama fotozintezės, kurios metu gaminamos vejai reikalingos organinės medžiagos, veikla. Tokiu būdu nupjauta žolė neištvers žiemos.
2. Pjauti reikėtų trečdalį žolės ilgio. Jeigu žolė yra 7,5 cm ilgio, tuomet pjaukite 2,5 cm. Pjaunant  daugiau nei trečdalį, žolė traukiama, o ne pjaunama, ne tokia atspari intensyviems saulės spinduliams.
3. Nupjautą žolę palikite kuriam laikui, kad azotas susigertų į žemę ir taip žolė gautų trąšų (gautas azotas sudarys pusę reikiamo trąšų kiekio). Nupjauta žolė taip pat skatina biloginę veiklą - organinės medžiagos padidina žolės augimą ir sulaiko vandenį.
4. Jeigu nupjautos žolės ilgis yra ilgesnis nei trečdalis visos žolės, tuomet žolę sugrėbiama ir kompostuojama. Parudavusia tręšiama veja. Geriausia ranka išbarstyti po visą veją.
5. Žolę pjaukite tik aštriais ašmenimis, kadangi atšipę žaloja veją.
Dėmesio! Ypatingai dekoratyvia kilimine veja, turinčia savo sudėtyje didelį procentą smilgos agrostis Sp, dėl gausiai augancių vegetatyvinių požeminių ųgliu, tenka jau pirmaisiais metais intensyviai pjauti; pjovimo aukštis 1,5 - 2 cm, tik tokiu budu pavyks gauti aukštos kokybes ''minkšta kilima''.

Volavimas

Voluoti reikėtų: prieš sėją, pasėjus ir po pirmos žiemos. Sutankinti dirvą po žiemos periodo reikia tam, kad neišlįstų šaknys į paviršių. Voluokite tada, kai dirva jau nėra labai drėgna ir dar neperdžiūvus. Rekomenduojama naudoti volą su išsikišimais, jo svori parinkite pagal dirvos savybes.Apie tai ar tinka volo svoris spręskite iš to, kiek nusėda dirva pravažiavus volui; norma 10 - 15 cm. Dirva presuojama vieną kartą važiuodami išilgai lauko, kitą kartą - skersai. Negalima palikti volo ilgam laikui ant vejos vienoje vietoje. Voluojama paprastai pavasarį.

Aeracija

Jūsų veja yra gyvas organizmas, kuriam reikia oro, vandens, maistingųjų medžiagų. Vaikščiodami ant vejos kojomis spaudžiate dirvožemį, tuomet į dirvą sunkiau prasiskverbia deguonis, reikalingas vystytis vejos šaknims. Be deguonies Jūsų veja badauja. Be to, senos žolės šaknys, samanos trukdo augalams gauti optimalų kiekį jai reikalingų medžiagų. 
Išspręsti šią problemą – vejos aeratoriaus darbas. Aeruojant pašalinamos samanos, senos šaknys, kitos organinės šiukšlės. Taip pat supjaustomi kupstai, dirvožemyje padaromos skylutės – visa tai tam, kad veja gautų daugiau oro. Pakanka du kartus per metus (pavasarį ir rudenį) išaeruot veją ir bus pasiektas rezultatas: sutvirtės vejos šaknų sistema, pagerės augimas, vešėjimas, trąšų įsisavinimas.
 
Jei Jūsų veja auga dirvožemyje, kuris yra molingas ar smėlingas, tuomet vejos aeravimas tiesiog būtinas. Tokios sudėties dirvožemyje susikaupia mažiau deguonies nei derlingame. Geriausias būdas veją aeruoti naudojant mechaninį aeratorių. Galima surasti ir kitokių priemonių, tačiau tik aeratorius dirvą valo, o ne sustumia nešvarumus giliau į žemę. Veja aeruojama bent kartą į metus. Aeravimo dažnumas priklauso nuo vejos naudojimo intensyvumo. Jei Jūsų veja nėra vien dekoracija ir po ją dažnai vaikščiojama, bėgiojama, žaidžiama, reiktų ją aeruoti bent du kartus per metus ar dar dažniau.
 
Prieš aeruodami veją tinkamai ją paruoškite. Nupjaukite žolę apie 50% trumpiau nei įprastai ir bent porą dienų gausiau ją laistykite. Dažnesnis laistymas suminkštins žemės paviršių ir paskatins žolės augimą. Po aeravimo laistykite veją gausiau du kartus per savaitę.
 
Aeravimas, nors turi daugybę pliusų, yra keliantis stresą vejai, ypač jei aeruojama pirmą kartą. Aeratoriaus virbai dirgina žolės šaknis ir laikinai gali sutrikdyti vandens pasisavinimą. Todėl geriausias laikas aeravimui – pavasaris, kai augalai intensyviai auga ir oro temperatūra nėra tokia aukšta. Aeruojant žolės vegetacijos laikotarpiu iki minimumo sumažinamos neigiamos aeravimo pasekmės. Aeravimo laikas taip pat priklauso ir nuo žolės tipo. Kai kurie augalai aktyviausiai auga vasara, todėl aeravimas tokiu metu jiems tinkamiausias. Tačiau būkite atsargūs aeruodami veją vidurvasarį, jei tiksliai nežinote kokie augalai želia jūsų pievelėje, nes galite stipriai pažeisti šaknų sistemą.
 
Vejos aeravimas reikiamu metu ir kokybiška technika užtikrins, kad beveik visus metus galėsite džiaugtis gražia, žalia pievele. Po aeravimo atsigavusi veja bus sveikesnė dėl padidėjusio oro kiekio, patenkančio į šaknis, pagerėjusios dirvožemio sudėties ir sutvirtėjusios šaknų struktūros.

Content goes here.

Turite klausimų ir norite mūsų paklausti?

Puslapis 1 iš 2  > >>

2017-02-24
Planuojate įsirengti sodą? Kokią vietą jam parinkti?

2016-09-24

Planuojate sodinti obelis? Nežinote kokį poskiepį rinktis?


2016-04-09
Ką daryti, o ko geriau nedaryti!

2013-04-06
Kaip įsirengti veją

Visos naujienos

SAULAINĖ

Povilas 
+370 (656) 74419

Vilma +370 (656) 44523

El. paštasinfo@saulaine.lt